Bažnyčios socialinio mokymo terminų žodynas
(nebaigtas)

[Nesuredaguotas. Trūkstamos temos kursyvu.]

Apaštališkasis paraginimas

Mons. Žydrūnas VABUOLAS

Apaštališkasis paraginimas – raštiškas popiežiaus pasisakymas aktualiais tikėjimo, Bažnyčios gyvenimo ir misijos klausimais. Tai viena iš popiežiaus Magisteriumo skelbimo formų greta apaštalinės konstitucijos, enciklikos, apaštalinio laiško, žinios ir kt. Apaštalinis paraginimas yra paprastojo (ordinarinio) Magisteriumo forma – juo visi ar dalis Bažnyčios narių mokomi tam tikrų dalykų ar raginami imtis tam tikros veiklos, tačiau neskelbiamos dogmos.

Šia pasisakymo forma popiežiai ėmė naudotis XX a. pradžioje. Iš pradžių tai buvo paties popiežiaus iniciatyva leidžiami dokumentai. Vėliau atsirado posinodiniai apaštaliniai paraginimai, kuriuos popiežiai skelbdavo po įvairių Vyskupų Sinodų. Pirmuoju tokiu paraginimu galima laikyti popiežiaus Pauliaus VI apaštalinį paraginimą dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii nuntiandi. Nors dokumentas nėra apibūdintas kaip posinodinis, jo įvade popiežius nurodo, kad viena iš paraginimo atsiradimo priežasčių – Sinodo tėvų prašymas (plg. Evangelii nuntiandi 2). Nuo 1984 m. popiežiai leidžia beveik vien tik posinodinius apaštalinius paraginimus, todėl pastaruoju metu ši dokumento forma tapo būdu, kuriuo popiežius apibendrina, patvirtina ir paskelbia kokio nors Vyskupų Sinodo darbą.

Autentiškas vystymasis

Vysk. Kęstutis KĖVALAS

Vystymasis yra dažniausiai tapatinamas su ekonomikos augimu, tačiau autentiško (tikro, visapusiško) vystymosi sąvoka SOCIALINIS BAŽNYČIOS MOKYMAS pabrėžia, kad yra taip pat politinis, socialinis, kultūrinis ir svarbiausia – moralinis žmogaus bei visuomenės vystymasis. Be šių vystymosi dimensijų nėra ir ekonominio augimo. Pirmasis apie tai prabilo popiežius Jonas XXIII ENCIKLIKOJE Mater et Magistra (1961 m.) teigdamas, jog ekonominis augimas yra atsakas į socialinį visuomenės vystymąsi. Kitoje enciklikoje Pacem in Terris Jonas XIII prašo turtingesnes pasaulio tautas padėti mažiau išsivysčiusioms tautoms, kad šios būtų pajėgios apsaugoti savo žmonių ORUMĄ. Šią mintį toliau plėtoja II VATIKANO SUSIRINKIMO Konstitucija Gaudium et Spes, kurioje išreikštas susirūpinimas dėl gilėjančio atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančių pasaulio tautų, skatinama imtis pasaulio socialinių ir ekonominių reformų. Svarbiausias dokumentas Socialiniam Bažnyčios Mokymui apie autentišką vystymąsi yra popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populiorum Progressio paskelbta 1963 m. Čia pabrėžta, kad vystymasis reikalauja drąsių transformacijų ir gelmės siekiančio naujoviškumo. Popiežius pabrėžia būtinumą sutvarkyti neteisingus prekybinius santykius tarp tautų, mažinti išlaidas ginklavimuisi, prašo, kad tarptautinės koorporacijos būtų socialiai jautresnės besivystantiems kraštams. Paulius VI atskleidžia, kad didysis vystymosi stabdis tautose yra neteisingumas, žmogaus orumo nepaisymas ir, svarbiausia, trancendentinio žmonijos matmens sampratos stoka.

„Jokia visapusiškia visuomenės pažanga neįmanoma be didėjančios Dievo pajautos ir savęs pačių pažinimo. Tokia pažanga gausina materialines gėrybes ir skiria jas tarnauti žmogui ir jo laisvei. Ji mažina skurdą ir ekonominį išnaudojimą, didina pašarbą kultūriniam savitumui ir atvirumą transcendencijai“ (KBK 2441).

Bažnyčios socialinio mokymo sąvadas

Vysk. Kęstutis KĖVALAS

Tai 2004 m. pasirodžiusi popiežiškos Teisingumo ir taikos (Iustitia et pax) komisijos parengta katalikų BAŽNYČIOS SOCIALINIO MOKYMO pagrindų santrauka. Socialinis Bažnyčios mokymas pasak popiežiaus Jono Pauliaus II yra pats savaime evangelizacijos įrankis, todėl šio mokymo pažinimas gali labai prisidėti prie Naujosios EVANGELIZACIJOS. Nuoseklus Socialinio Bažnyčios mokymo temų ir principų išdėstymas viename dokumente yra pagalba norintiems pažinti šio mokymo esmę. Sąvadą sudaro įvadas, trys dalys bei išvados. Čia esantys dvylika skyrių pristato susistemintas įvairiose popiežių ENCIKLIKOSE bei Bažnyčios dokumentuose pasirodžias socialinio mokymo temas. Pirmoje dalyje yra išdėstytos Dievo meilės plano žmonijai, žmogaus pašaukimo bei Bažnyčios misijos pasaulyje principai Socialinio Bažnyčios mokymo kontekste, pristatomos žmogaus TEISĖS – jų kilmė ir tikslas bei Socialinio Bažnyčios mokymo pagrindiniai principai. Antroje dalyje aptariamos šeimos, žmogaus darbo, ekonominio gyvenimo, politinės valdžios, demokratijos, tarptautinio bendradarbiavimo, kūrinijos apsaugos bei TAIKOS pasaulyje temos. Trečioji, trumpiausia sąvado dalis, skirta aptarti Socialinio Bažnyčios mokymo taikymo pastoracijai galimybes. Sąvado išvadų skyrelyje krikščionys kviečiami toliau kurti meilės civilizaciją, semtis išminties ir įkvėpimo iš tikėjimo Kristumi bei Bažnyčios patirties lobyno. Bažnyčios socialinio mokymo sąvadas yra tartum šio mokymo platus KATEKIZMAS, skirtas susipažinti su Bažnyčios požiūriu į įvairius visuomenės organizavimo klausimus. Tai dokumentas, kuris daugiau kaip šimtą metų vystytą sisteminį Socialinį Bažnyčios mokymą parodo bendrame Bažnyčios doktrinos kontekste. Jis padeda pažinti Bažnyčios atsaką į visuomenėje iškylančius socialinius klausimus. Šio sąvado paskirtis – pristatyti mąstymo apie žmogų ir visuomenę pasiekimus bei toliau kreipti naujas visuomenės VYSTYMO iniciatyvas, atrandant tobulesnę žmogiškąjį kilnumą skatinančią aplinką.

Dėmesys vargšams

Saulius MATULEVIČIUS

Dėmesys vargšams – vienas iš svarbiausių Krikščioniškos labdaros (ir tuo pat metu artimo meilės) principų. Dėmesio vargšams principas praktiškai paliečia kiekvieno krikščionio gyvenimą tiek, kiek krikščionis stengiasi sekti Kristaus gyvenimą, tačiau tai taip pat yra visų žmonių socialinė pareiga. Šio principo taikymas pasireiškia priimant sprendimus, susijusius su materialiųjų gerybių įsigijimu ir jų valdymu. Pagal solidarumo principą, žmogiškieji ištekliai ir gėrybės turi būti paskirstomi arba jais dalinamasi kreipiant dėmesį visų pirmą į labiausiai stokojančiuosius. Dievo malonės dėka, kai kurie žmonės disponuoja didesniais ištekliais bei gėrybėmis, tačiau jie turėtų nepamiršti, jog ši malonė juos įpareigoja šiuos turtus panaudoti didesniam bendrojo gėrio kūrimui, pradedant nuo skurdo mažinimo ir, pagal artimo meilės principą, dalinantis su labiausiai stokojančiais. Taigi, “Dėmesys vargšams” remiasi meilės artimui principais „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42), „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Beje, svarbu šią pareiga suprasti teisingai ir nepamiršti, jog dovana veltui negali būti tai, kas ir taip priklauso kitam pagal teisingumą.

Pirmą kartą terminas „dėmesys vargšams“ buvo pavartotas 1968 m. Jezuitų ordino generolo Tėvo Pedro de Arrupes (Pedro de Arrupe y Gondra) laiške Lotynų Amerikos jezuitams. Vėliau terminas aptartas Lotynų Amerikos Katalikų Vyskupų (Consejo Episcopal Latinoamericano, žinoma kaip CELAM) konferencijų Medeljine (Kolumbija) ir Puebloje (Meksika) metu; taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Centesimus annus“ (1991). Plačiai sąvoka išnagrinėta Romos kurijos parengtame Katalikų bažnyčios socialinio mokymo žinyne („Compendium of the Social Doctrine of the Church“, (2005)).

Dovanojimo kultūra

Saulius MATULEVIČIUS

Dovanojimo kultūra – krikščionių praktika, grįsta savęs ir savo išteklių dovanojimu, spontanišku bendravimu, pastabumu tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos. Dovana sukuria labai glaudžius ryšius tarp žmonių. Šie ryšiai yra didžiulis visuomenės turtas. Principas remiasi Jėzaus duotu įsakymu žmonijai: Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu (Jn 15, 12) bei Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 7–15).

Praktiškai iki XX a. silpnaisiais ir atstumtaisiais visuomenės nariais pasirūpindavo vienuolynai ir parapinės bendruomenės. Bėgant laikui, buvo sukurta valstybinė socialinės paramos sistema, kuri turėjo perimti rūpinimosi funkciją (suteikti sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, pensiją ir kitas socialines garantijas). Vis dėlto ji neturėtų malšinti spontaniškų asmeninių žmonių pastangų padėti vieni kitiems.

Dovanojimo kultūra apima ir organų transplantaciją. Popiežius Jonas Paulius II (pgl. Jono Pauliaus II kalbą, pasakytą 1991 m. birželio 20 dieną per audienciją Organų donorų asociacijos kongreso dalyviams) aiškina, jog su organų transplantacija, prasidėjusia kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad galėtų gyventi kiti. Vis dėlto asmuo gali dovanoti tik tai, ko atsisakydamas nesukels didelio pavojaus ar nepadarys žalos savo gyvenimui ar asmeninei tapatybei ir tik esant atitinkamai priežasčiai. Meilė, bendravimas, SOLIDARUMAS ir absoliuti pagarba žmogaus asmens ORUMUI yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos kontekstas.

Enciklika

Mons. Žydrūnas VABUOLAS

Enciklika [gr. enkyklios – apskritas; aplinkraštis] – taip popiežiaus aplinkraštis, nagrinėjantis tam tikrus tikėjimo, jo šventimo, pritaikymo ar doros klausimus, o taip pat pristatantis Bažnyčios požiūrį į įvairius visuomenės gyvenimo reiškinius (socialinės enciklikos). Enciklikos gali būti adresuotos visai Bažnyčiai, dalinėms Bažnyčioms arba tam tikroms asmenų grupėms Bažnyčioje. Nuo XX a. vidurio kai kurios enciklikos (dažniausia socialinės) adresuojamos ir „visiems geros valios žmonėms“. Enciklikos pavadinimas paprastai yra pirmieji lotyniškojo enciklikos teksto žodžiai, kurie dažniausiai atspinti ir turinį. Enciklika yra įprastojo Bažnyčios Magisteriumo išraiška.

Pirmoji enciklika kaip popiežiaus dokumentas pasirodė VII a., tačiau popiežiai dažniau ėmė rašyti enciklikas XVIII a. Nuo popiežiaus Leono XIII laikų (1878 – 1903 m.) imta skirti visai Bažnyčiai rašytas enciklikas (lot. Litterae encyclicae) nuo tik vyskupams ar jų grupėms adresuotų enciklikų (lot. Epistula encyclica).

XIX a. pabaigoje tas pats Leonas XIII pradėjo socialinių enciklikų tradiciją. Iki šiol jų išleista devynios: 1891 m. Rerum Novarum (Leonas XIII), 1931 m. Quadragesimo anno (Pijus XI), 1961 m. Mater et Magistra ir 1963 m. Pacem in Terris (Jonas XXIII), 1967 m. Populorum progressio (Paulius VI), 1981 m. Laborem Exercens, 1987 m. Sollicitudo rei socialis, 1991 m. Centesimus annus (Jonas Paulius II), 2009 m. Caritas in veritate (Benediktas XVI).

Evangelizacija

Vysk. Kęstutis KĖVALAS

Evangelizacija yra Kristaus Gerosios žinios skelbimas pasauliui. Evangelizacijos esmė – perduoti Kristaus mokymą žmonėms, kurie dar nėra nieko girdėję apie Kristų, tie kurie yra girdėję, tačiau nėra įsigilinę į jo mokslą arba tiems, kurie gyvena krikščionišką gyvenimą, tačiau nori atnaujinti savo tikėjimą. Evangelizacija šiandieniniame pasaulyje stengiantis ją pateikti moderniam žmogui suprantamomis sąvokomis yra vadinama Naująja evangelizacija. Svarbiausias Bažnyčios dokumentas šia tema – popiežiaus Pauliaus VI APAŠTALINIS PARAGINIMAS dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelium Nuntiandi (1975). Dokumente primenama, kad evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija (EN 14), o skelbti evangelijos žinią yra visų krikščionių užduotis: Bažnyčia atsirado iš Jėzaus ir Dvylikos evangelizacinės veiklos. Ji yra normalus, norėtas, tiesiogiškiausias ir regimiausias šios veiklos rezultatas: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19). (EN 15).

Plačiąja prasme evangelizacija yra tikėjimą skatinanti ir ugdanti veikla, susidedanti bent iš trijų etapų: krikščioniškojo liudijimo, pirminio skelbimo (kerigma), katechezės bei sakramentinio gyvenimo krikščioniškoje bedruomenėje.

Siaurąja prasme evengelizacija yra kerigma – pirminis Gerosios Naujienos skelbimas, kurios esminė žinia – Jėzus yra Viešpats (1 Kor 12, 3). Katechezėje yra toliau plečiamas ir aiškinamas šios žinios turinys: kas yra Kristus, ką reiškia, kad Kristus gelbėja žmogų ir kt.

Naujos evangelizacijos sampratą ypač išryškino popiežius Jonas Paulius II, pabrėždamas, kad tai ne tik kvietimas į asmeninį atsivertimą, bei reevangelizacijos būtinumas ypač Vakarų pasaulio visuomenei grįžtant atgal prie pamatinių krikščioniškų vertybių, bet ir gilus Bažnyčios ir visuomenės pertvarkymas (perkeitimas) pagal Jėzaus žinios dvasią. Todėl SOCIALINIUOSE BAŽNYČIOS MOKYMO dokumentuose ne kartą yra užsiminta, kad jos socialinis mokymas yra evangelizacinė veikla. Popiežius Jonas Paulius II atskleidžia socialinio mokymo ir evangelizacijos sąsają sakydamas: Naujoji evangelizacija, kurios nedelsiant reikia dabartiniam pasauliui ir kurios būtinumą esu pabrėžęs daug kartų, turi atlikti vieną iš esminių dalykų – skelbti visuomeninį Bažnyčios mokslą, kuris gali šiandien, kaip ir Leono XIII laikais, nurodyti teisingą kelią ir kelti didžiuosius dabartinės epochos šūkius tuo metu, kai ideologijos pasidaro nebepatikimos. Kaip ir anuomet, dabar reikia pakartoti, kad be Evangelijos negalima teisingai išspręsti „socialinio klausimo“ ir kad „nauji daiktai“ gali joje surasti erdvės tiesai ir tinkamą moralinį pagrindą. (CA, 5)

Globalizacija

Vysk. Kęstutis KĖVALAS

Globalizacija yra visą pasaulį apėmęs suartėjimo arba tarpusavio priklausomybės procesas tarp tautų, kultūrų, ekonominių ryšių bei rūpesčio ekologija. Šio vienijimosi ištakos randamos žmogaus prigimtyje, kuri, nežiūrint nei kultūrinių nei ekonominių skirtumų, visuose žmonėse yra ta pati. Todėl galima teigti, kad prigimtinio įstatymo visuotinumas yra svarbiausia globalizacijos priežastis. Krikščionybė peržengdama geografinius, politinius, kultūrinius ir socialinius barjerus taip pat skatina šį procesą, interpretuodama Jėzaus žodžius Eikite į visą pasaulį (Mk 16, 15) kaip užduotį skelbti tai, kas žmoniją jungia. Žmogaus kilnumas, kuris nepriklauso nuo jo(s) lyties, rasės, socialinės padėties ar kitų požymių jau pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo Bažnyčios žinia, dariusi įtaką Vakarų civilizacijos vyksmui. Tarptautinio bendradarbiavimo, socializacijos bei pasaulio tautų vystymosi temas nagrinėja visi SOCIALINIO BAŽNYČIOS MOKYMO dokumentai – ypač popiežiaus Jono XXIII ENCIKLIKA Mater et Magistra (1961).

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus (1991) pastebi: Dabar vyksta pasaulinio masto ūkinis tarpusavio priklausomybės procesas. To reiškinio nederėtų laikyti neigiamu, nes dėl jo gali atsirasti geresnės galimybės pasiekti gerovę. Tačiau vis labiau jaučiama būtinybė, kad tokiu mastu, kaip plečiasi tarptautiniu pasidaręs ūkis, susikurtų ir sėkmingai veiktų tarptautiniai kontrolės ir vadovavimo organai, dėl kurių ūkis tarnautų bendrai gerovei. (CA 58). Čia atkreiptas dėmesys į du globalizacijos aspektus: a) globalizacijos paskatinti ekonominiai mainai padeda daugeliui neturtingų kraštų ženkliai sumažinti SKURDĄ (pvz. Kinija, Indija); b) šis procesas turi būti valdomas įstatymo valdžios autoriteto. Popiežius Benediktas XVI tuo tikslu enciklikoje Caritas in Veritate (2009) užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinimą (CV 67), sakydamas, kad ji galėtų padėti ekonominiam, TAIKOS, aplinkos apsaugos vystymuisi įtvirtindama etinius kriterijus (CV 65). Pasaulio globalizacijoje egzistuoja taip pat ir pavojus, kurį sudaro elgsenų ir gyvensenų „kultūrinis suplokštėjimas“ ir suvienodėjimas (CV 26). Ji taip pat gali skatinti įvairiopą reliatyvizmą ir skatinti idėjos, jog vartojimo didėjimas yra ekonomiškai naudingas – konsumerizmo – propagandą. Dėl šių priežasčių iškyla būtinybė globalizacijos proceso nepalikti savieigai, kad nebūtų piknaudžiaujama skurdžių šalių nepajėgumu deramai naudotis savo ištekliais. Vertinant šį procesą galima teigti, kad globalizacija yra ir pasaulio tautoms atsivėrusios neišmatuojamos bendradarbiavimo galimybės ir nauji iššūkiai.

Išlaisvinimo teologija

Dr. Kaetana LEONTJEVA

Išlaisvinimo teologija yra Lotynų Amerikos Katalikų bažnyčioje XX a. viduryje susiformavęs judėjimas, kuriuo siekta atsiliepti į šio kontinento gyventojus kamavusius skurdą ir priespaudą. Vienas svarbiausių išlaisvinimo teologijos plėtotojų buvo kunigas iš Peru Gustavas Gutierezas (Gustavo Gutiérrez), kurio 1971 m. išleista knyga Išlaisvinimo teologija laikoma išlaisvinimo teologijos užuomazginiu darbu. Išlaisvinimo teologai teigė, kad Lotynų Amerikos šalys negali išsivystyti esamos tarptautinio kapitalizmo sistemos rėmuose, todėl jie pasisakė už socialinę revoliuciją. Teologai įžvelgė visuomenės susiskirstymą į klases ir engimą tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyse, o suvienyti susiskaldžiusių klasių, anot jų, negalėjo net krikščioniška meilė. Savo kvietimą išsilaisvinti iš ekonominės ir politinės priespaudos išlaisvinimo teologai grindė marksistine metodologija bei itin politine Šventojo Rašto interpretacija. Tokiu būdu išlaisvinimas buvo susiaurintas iki politinio ir socialinio-ekonominio aspekto. Išlaisvinimo teologai vertino visuomenės struktūras esant nuodėmingomis, todėl vykdydami socialinę revoliuciją siekė sukurti naujas struktūras ir naują žmogų. Šių teologų politinė veikla nepasiekė užsibrėžto tikslo – išlaisvinti skurdžiausius žmones, tuo tarpu būta ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, Nikaragvos sandinistų režimas, kuriame dalyvavo ir kunigai-politikai, sistemingai pažeidė žmogaus teises. 1984 ir 1986 m. kardinolo Jozefo Ratcingerio (Joseph Ratzinger) vadovaujama Tikėjimo mokslo kongregacija išleido dvi instrukcijas, kuriose išlaisvinimo teologija buvo pasmerkta. Pagrindinė pasmerkimo priežastis – išlaisvinimo teologija naudojosi marksistine analize, o Markso analizė yra neatsiejama nuo jo filosofinės ir ideologinės struktūros. Anot kongregacijos išlaisvinimo teologų nuostata dėl nuolatinės klasių kovos yra nesuderinama su krikščionišku visuomenės supratimu. Išlaisvinimo teologai pernelyg susiaurino išlaisvinimo sampratą bei neatsižvelgė į svarbiausią vergiją – vergiją nuodėmei, tuo metu Katalikų Bažnyčia išryškina išlaisvinimo nuo nuodėmės aspektą. Išlaisvinimo teologų išsakytas raginimas įgyvendinti radikalią revoliuciją įvertintas kaip žengimas keliu, suardančiu etiką ir jos pagrindą. Katalikų Bažnyčia mano, kad tikėtis, jog naujos struktūros pagimdys naują žmogų yra iliuzija – net ir esant naujoms struktūroms, blogis išliks tol, kol žmonių širdys nebus permainytos Jėzaus Kristaus malonės.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas

Mons. Žydrūnas VABUOLAS

Bendrąja prasme katekizmas – tai raštiškas pagrindinių krikščionių tikėjimo tiesų ir moralės normų sąvadas, skirtas pagelbėti žmogui, įtikėjusiam Evangelijos žinia, geriau pažinti bei suprasti tikėjimą ir pagal jį gyventi.

Didysis Katalikų Bažnyčios Katekizmas – tai popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtintas, 1992 m. Vatikane išleistas Katekizmas. Popiežiaus pavedimu katekizmą parengė kardinolo Ratzingerio vadovauta kardinolų komisija. Kaip popiežius rašo apaštalinėje konstitucijoje Fidei depositum, kuria skelbia šį Katekizmą, jame išdėstytas Bažnyčios tikėjimas ir katalikų mokymas, kokius liudija ar pateikia Šventasis Raštas, Apaštalų Tradicija ir Bažnyčios magisteriumas.

Katekizmą, laikantis tradicinės katalikų katekizmų struktūros, sudaro 4 dalys:
1) Tikėjimo išpažinimas, kur nagrinėjamas Dievo apsireiškimas žmogui ir žmogaus atsakas Dievui per tikėjimą bei pristatomos tikėjimo tiesos, išreikštos Tikėjimo išpažinime;
2) Krikščioniškojo slėpinio šventimas, kur kalbama apie Dievo garbinimą per liturgiją ir apie ypatingą liturgijos dalį – sakramentus;
3) Gyvenimas Kristuje, kur kalbama apie moralę, sąžinę, nuodėmę, žmogaus laisvę ir nagrinėjami Dievo įsakymai. Šiame skyriuje daugiausia tiesiogiai aptariami ir įvairūs socialiniai klausimai;
4) Krikščioniškoji malda, kur kalbama bendrai apie maldą ir konkrečiai apie Tėve mūsų maldą.

2005 m. Vatikane išleista Katalikų Bažnyčios Katekizmo santrauka, glaustai perteikianti Didžiojo Katekizmo turinį klausimų ir atsakymų forma.

Katekizmo šaknys glūdi ankstyvosios krikščionybės katechezėse, t.y. tikėjimo aiškinime atsivertusiems į Kristų asmenims prieš įvesdinant juos į Bažnyčią per Krikštą ir kitus sakramentus. Viduramžiais pagrindinės tikėjimo tiesos buvo sudedamos į vadinamąsias Tikėjimo formules, iš kurių katekizmas perėmė struktūrą ir esminius turinio elementus. Dabartinę formą katekizmas įgavo su 1529 m. Martyno Liuterio išleistais Mažuoju ir Didžiuoju Katekizmais. Reformacijos laikotarpiu katekizmai tarp katalikų ir protestantų išpopuliarėjo kaip tikėjimo išdėstymo, skleidimo, gynimo ir polemikos su kita konfesija priemonė. Iki XX a. katekizmai dažniausiai būdavo formuluojami klausimų ir atsakymų forma. Katekizmų turinys ir pobūdis priklauso nuo to, kokiai asmenų grupei jie skirti, tačiau visuose juose vienaip ar kitaip pristatomos Tikėjimo išpažinime išreikštos tiesos, Dievo įsakymai, sakramentai ir krikščioniška malda.

Labdara

Saulius MATULEVIČIUS

Labdara [lot. caritas – meilė, geradarystė] – dorybė, kuri išplaukia iš Dievo meilės, veltui dovanojamos žmonėms ir turinčios tęstinumą santykyje su artimu. Tai viena iš trijų teologinių dorybių. Kitos dvi – tikėjimas ir viltis. Labdaros dorybė, kuri gali būti tuo pat metu verčiama ir kaip meilė, yra aktyvi dorybė, visada lydima meilės darbų, nukreiptų į kitą asmenį. Pirmiausia ji nukreipiama į tikėjimo brolius, iš kurių gimsta bendruomenė (Bažnyčia), o taip pat į visą žmoniją, pirmumą teikiant vargšams, ligoniams, kaliniams taip pat ir priešams (pagal Mt 25,31–46; Mt 5,44). Labdara vykdoma laisva valia ir tiesoje, įmanoma tik tarp asmenų per dalijimąsi materialiosiomis gerybėmis. Katalikų bažnyčios mokymas skelbia, jog pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis pavedė žmonėms valdyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo darbu tvarkytų ir naudotųsi jos vaisiais. Nuosavybės įsigijimas yra pateisinamas, tačiau žmogus, kuris tomis gėrybėmis naudojasi, visada privalo jo nuosavybėje teisėtai esančius daiktus laikyti ne tik priklausančiais jam, bet ir bendrais visiems, kad jie būtų naudingi ne tik jam vienam, bet ir kitiems žmonėms. Evangelistas Jonas labdaros (meilės, geradarystės, t. y. caritas) sąvoka įvardijo patį Dievą (Deus caritas est; 1 Jn 4,8). Labdaros, kaip dorybės teologinę koncepciją plėtojo Tomas Akvinietis, įvardydamas ją kaip draugystę tarp žmogaus ir Dievo. Vienas iš naujausių darbų šia tema – popiežiaus Benedikto XVI pirmoji enciklika Deus caritas est (2006), kurios dalį sudaro ankstesnio popiežiaus Jono Pauliaus II raštai. Enciklikoje Caritas in veritate (2009) jis taip pat pabrėžia, kad labdara arba aktyvi meilė (caritas), tarpstanti tiesoje, yra „pagrindinė varomoji kiekvieno asmens ir visos žmonijos tikrojo vystymosi jėga“ (CV 1).

Laiko ženklai

Dr. Andrius NAVICKAS

Ši sąvoka buvo įtraukta į aktyvią Bažnyčios narių vartoseną popiežiaus Jono XXIII, kuris pirmą kartą ją pavartojo 1961 m. apaštalinėje konstitucijoje Humanae salutis. Konstitucijoje jis oficialiai paskelbė, kad šaukiamas Bažnyčios Susirinkimas Vatikane. Popiežius naujai interpretavo Evangelijos pagal Matą 16 skyriuje vartojamą sąvoką, teigdamas, kad, nepaisant susikaupusios problemų miglos, turime matyti ir vilties ženklus bei mokytis atpažinti tai, kas būtent šiame laike svarbu.

Raginimas skaityti laiko ženklus, t.y. labiau įsiklausyti į tai, kas vyksta pasaulyje, tapo vienu iš svarbiausių II VATIKANO SUSIRINKIMO motyvų. Taip pat jį atrandame ir praktiškai visose posusirinkiminėse Bažnyčios socialinėse ENCIKLIKOSE. Pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centessimus annus pabrėžia, kad ypač svarbi kiekvieno ganytojo užduotis – kruopščiai išanalizuoti vykstančius pokyčius visuomenėje, nes tik taip galima atpažinti naujus evangelizacijos poreikius. Šis popiežius taip pat pabrėžė, kad BAŽNYČIOS SOCIALINIS MOKYMAS nebando įsprauti visuomenės į kokią nors schemą ar ideologijos narvą, tačiau siekia, atsiremdamas į pamatinę tiesą apie žmogų ir skaitydamas laiko ženklus, atrasti vaisingiausius bendrojo gėrio įgyvendinimo būdus.

Svarbu pabrėžti, kad laiko ženklų skaitymas nereiškia prisitaikymą prie pasaulio, bet veikiau vaisingo dialogo siekį, išlaikant savąją tapatybę, bei skelbiant Gerąją Naujieną pasauliui suprantama bei į aktualią patirtį apeliuojančia kalba.

Magisteriumas

Mons. Žydrūnas VABUOLAS

Bažnyčios Magisteriumas (arba Bažnyčios Mokymas) gali reikšti:
– Bažnyčios teisę ir galią mokyti;
– asmenis, asmenų grupes ar institucijas, turinčius tą galią ir vykdančius Mokymą;
– to Mokymo turinį, jame išsakytų tiesų visumą, išreikštą įvairiomis formomis.

Bažnyčia savo teisę, galią ir pareigą mokyti gavo iš Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus per apaštalus. Kristus, Vienintelis ir Amžinasis Tėvo Žodis, tapo žmogumi ir savo gyvenimu bei mokymu galutinai apreiškė žmonijai Dievą ir Jo išganymo planą. Prieš savo kančią ir mirtį Kristus pažadėjo savo mokiniams Šventąją Dvasią, kuri juos ves į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16,13). Po savo prisikėlimo, prieš įžengdamas pas Tėvą, Kristus įpareigojo apaštalus Evangelijos žinią nešti iki žemės pakraščių ir skelbti ją visiems žmonėms (plg. Mk 16,15). Bažnyčia yra šio įpareigojimo ir įgalinimo paveldėtoja. Skelbdama Evangeliją ir mokydama tikėjimo, ji remiasi Kristaus ir apaštalų autoritetu ir yra lydima Šventosios Dvasios. Magisteriumo pamatinis subjektas yra visa Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė, kuri vedama ir palaikoma Šventosios Dvasios, esminiais tikėjimo klausimais negali klysti. Tačiau pačią teisę mokyti ir skelbti autentišką tikėjimą Bažnyčioje turi popiežius ir vyskupai vienybėje su popiežiumi. Aukščiausia Magisteriumo forma yra Visuotinis Susirinkimas, kada ši vienybė ypač akivaizdžiai ir praktiškai panaudojama, skelbiant tikėjimo tiesas. Magisteriumo vykdytojai neišranda Magisteriumo turinio, nė keičia jį – jie tik autentiškai aiškina tai, ką Dievas apreiškė per Kristų ir apaštalus: Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. (DV 10)

Bažnyčios Magisteriumas gali būti ordinarinis (įprastinis, paprastasis) ir ekstraordinarinis (ypatingasis, nepaprastasis).

– Ekstraordinarinis Bažnyčios Magisteriumas

Ekstraordinarinio (ypatingojo, nepaprastojo) Magisteriumo būdu paprastai skelbiamos dogmos (t.y. pagrindinės tikėjimo tiesos), kurios privalomos tikėti visiems katalikams ir kurių atmetimas reiškia atsiskyrimą nuo autentiško Bažnyčios tikėjimo visumos, t.y. ereziją. Ekstraordinarinį Magisteriumą, kuris yra neklystamas, skelbia Visuotinis Susirinkimas arba popiežius iškilmingu būdu, pabrėždamas galutinį ir nekintamą skelbiamos tiesos pobūdį.

– Ordinarinis Bažnyčios Magisteriumas

Ordinarinis (paprastasis) Magisteriumas – tai Bažnyčios Mokymas, kurį gali skelbti Visuotinis Susirinkimas, popiežius, o žemesniu lygmeniu – ir vyskupų konferencijos ar pavieniai vyskupai, nesinaudoja neklystamumo privilegija, todėl nepritarimas jam nereiškia erezijos, tačiau tikintieji raginami į jį įsiklausyti, jam geranoriškai pritarti ir jo laikytis.

Meilė tiesoje

Dr. Andrius NAVICKAS

Meilė tiesoje (lot. Caritas in veritate; angl. Charitas/Love in truth). Šią sąvoką į Bažnyčios socialinį mokymą 2009 m. įvedė popiežius Benediktas XVI, paskelbdamas taip pavadintą encikliką. Būtent čia pirmą kartą BAŽNYČIOS MOKYME įprastos meilės ir tiesos sąvokos pateikiamos kaip glaudžiai susijusios, neatskiriamos. Pasak Benedikto XVI, meilė tiesoje – tai pagrindinė asmens ir visos žmonijos vystymosi varomoji jėga, principas, apie kurį sukasi visas BAŽNYČIOS SOCIALINIS MOKYMAS, žmogui suteikiantis deramo veikimo riboženklius. Kiekvienas žmogus turi drąsiai ir dosniai įsipareigoti teisingumui ir TAIKAI. Tam reikalinga tiek meilės drąsa ir gailestingumas, tiek tiesos išmintis ir teisingumas. Meilė tiesoje – tai drąsinantis, įgalinantis ir įpareigojantis Kristaus veidas. Meilės stokojanti tiesa sunyksta ir tampa legalistinė, formali, neveiksni. Meilė be tiesos taip pat sunyksta, tampa sentimentalumu, marginalia emocijų sankaupa, ne tiek išlaisvina ir augina, kiek pradeda varžyti ir net griauti.

Svarbu pabrėžti, kad meilės tiesoje principas Bažnyčios socialiniame mokyme nėra abstraktus, tai – savitas buvimo būdas visose gyvenimo, veiklos srityse, kasdien naujai ir kūrybingai įgyvendinamas santykiuose su savimi, kitais ir pasauliu.

Migracija

Saulius MATULEVIČIUS

Migracija – žmonių judėjimas iš vienos vietos į kitą su tikslu įsikurti naujoje vietoje. Dažniausiai migracija vyksta dideliais atstumais, iš vienos šalies arba žemyno į kitą. Migracija gali vykti individualiai, šeimomis arba didelėmis žmonių grupėmis.

Jau XIX a. mokslininkai kalbėjo apie migracijas ir jų modėlius. Vienas žymesnių – vokiečių geografo Ernesto Georgo Ravenšteino (Ernst Georg Ravenstein) modelis, kuriame jis išskyrė bendresnes pastebėtas tendencijas. Yra įvairių migracijos teorijų, analizuojančių šį reiškinį įvairiomis perspektyvomis. Šį reiškinį tyrinėja sociologija, antropologija, ekonomika bei kiti socialiniai mokslai.

Katalikų bažnyčia labiausiai atkreipia dėmesį į pagarbą migrantų orumui ir jų teisėms. Katalikų bažnyčia pasisako už migrantų teisę į orų gyvenimą jiems ir jų šeimoms, teisę oriai dirbti ir taip prisidėti prie visuomenės, kurioje apsistoja, kuriant bendrąjį gėrį.

Vienas iš pirmųjų apie migraciją prabilo popiežius Leonas XIII. Enciklikoje „Rerum Novarum” (1891 m.) apeliuodamas į Šventosios Šeimos migraciją į Egiptą (Mt. 2, 14–15), popiežius pabrėžė, jog kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, išgyvenimą ir į šeimos išlaikymą. Dokumente „Exsul Familia” (1952 m.) popiežius Pijus XII pabrėžė migrantų teisę į orų gyvenimą, kurį turėtų padėti užtikrinti ne tik valdžios organai, bet ir visi krikščionys. Migraciją kaip teisę laisvai judėti interpretavo ir popiežiai Jonas XXIII („Pacem Et Terris”, 1963 m.), Jonas Paulius II (1985 m.). XX a. antroje pusėje, suaktyvėjus migracijai dėl ekonominių paskatų, Apaštališkasis Sostas išleido ne vieną dokumentą ta tema. II Vatikano susirinkimo metu priimta konstitucija „Gaudium Et Spes” (1965 m.), kurioje išsakyta aiški Katalikų Bažnyčios pozicija prieš migrantų išnaudojimą. Savo enciklikoje „Laborem Exercens” (1981 m.) popiežius Jonas Paulius II pakartojo raginimą darbdaviams neišnaudoti migrantų, atvykusių ieškoti geresnio gyvenimo, kas yra jų teisė. Panašios pozicijos laikosi ir Amerikos Vyskupų konferencijs, kurie savo nuomonę išsakė laiške „Strangers No Longer: Together on the Journey of Hope” (2003 m.).

Nuodėmės struktūros

Mons. Žydrūnas VABUOLAS

Nuodėmės struktūros – tai visuomenėje nacionaliniu, tarptautiniu ar pasauliniu lygmeniu paplitusios, kartais ir juridinę ar institucinę formą įgijusios nuodėmingos nuostatos, kurios prieštarauja Dievo valiai ir pažeidžia žmonių orumą bei teises bei skatina žmones joms paklusti ir su jomis bendradarbiauti. Nuodėmės struktūros, būdamos daugelio žmonių asmeninių nuodėmių pasekme, laikui bėgant, tampa viena iš asmeninės nuodėmės priežasčių. Institucinių nuodėmės struktūrų pavyzdys gali būti abortus leidžiantis įstatymas, įteisinantis negimusių kūdikių žudymą ir įpareigojantis gydytojus atlikti abortus. Neinstitucinių nuodėmės struktūrų pavyzdys gali būti korupcija, kuri, nors formaliai įstatymais draudžiama, realiai gali būti įsigalėjusi kokioje nors visuomenėje. Nors kelias įveikti nuodėmės struktūras yra tas pats, kaip ir kovojant su asmeninėmis nuodėmėmis – asmeninis atsivertimas, visgi dėl savo socialinio pobūdžio ir išplitimo jos neįveikiamos tik kiekvieno asmeniniu atsivertimu, bet reikalauja ir visuomeninių pastangų bei teisinių priemonių.

Nors moralės teologijoje visą laiką egzistavo socialinio asmeninių nuodėmių poveikio ir pasekmių supratimas, pats terminas yra gana naujas. II Vatikano Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et spes jis dar nėra vartojamas, tačiau aptariama tikrovė, kurią jis reiškia: visuomeninės sąlygos, kuriomis žmonės gyvena nuo pat vaikystės, dažnai nukreipia juos nuo gėrio ir pastūmėja į blogį (GS 25). Į Bažnyčios Mokymą terminą nuodėmės struktūros įvedė popiežius Jonas Paulius II 1979 m. apaštalinės kelionės į Lotynų Ameriką metu Sapopano miesto katedroje drąsindamas įveikti gausias nuodėmės struktūras, apėmusias mūsų asmeninį, šeimos ir visuomeninį gyvenimą (AAS 71, 227). Vėliau enciklikoje apie rūpestį socialinėmis problemomis Sollicitudo rei socialis (ypač 36 – 37 nr.) popiežius šią sąvoką išplečia ir išsamiau paaiškina, pritaikydamas ją tarptautinei sferai, parodydamas, kad tokių struktūrų aukomis tampa ne tik atskiri žmonės, bet ištisos tautos ar pasaulio dalys (atsižvelgdamas į to laikotarpio situaciją, popiežius šį terminą taikė pirmiausia tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje viešpatavusiems socialistiniams režimams).

Nuosavybė

Vysk. Kęstutis KĖVALAS

Žmonijos patirtis rodo, kad žmogus savo nuosavybe rūpinasi rūpestingiau negu tuo, kas jam tiesiogiai nepriklauso. Tai žmogaus prigimtyje esanti taisyklė, kuri galioja bet kurioje kultūroje ar politinėje santvarkoje. Privati nuosavybė yra žmogaus prigimtinė TEISĖ turėti reikalingus išteklius savo ir savo šeimos išlaikymui. Penktasis Dievo įsakymas draudžia pasikėsinimą į žmogaus gyvybę, brangiausią žmogaus turtą, bet tuo pačiu apima raginimą gerbti ir jo nuosavybę, kuri padeda išsaugoti žmogiškąjį ORUMĄ. Septintasis (nevok) ir dešimtasis (negeisk svetimo turto) dekalogo įsakymai tiesiogiai kalba apie privačios nuosavybės apsaugos būtinumą. Nuoseklus privačios nuosavybės teisės pagrindimas BAŽNYČIOS SOCIALINIAME MOKYME yra randamas popiežiaus Leono XIII ENCIKLIKLIKOJE Rerum Novarum (1891 m.). Čia paneigiamas įsitikinimas, kad privačios nuosavybės teisė skaldo visuomenę ir yra socialinio neteisingumo priežastis, kaip tai aiškino marksistai ir komunistai XVIII – XIX a. Dokumente pagrįsta, kad ši teisė būtina norint apsaugoti žmogaus laisvę, šeimą ir motyvaciją dirbti. Gindamas privačios nuosavybės teisę, popiežius Leonas XIII ją vadina prigimtine, šventa ir neliečiama. (RN 35). Vėlesnės popiežių enciklikos pradedant Quadragesimo Anno (1931 m.) išryškino socialinį privačios nuosavybės aspektą. Nuosavybė yra ir individuali, bet ji turi tarnauti ir bendrąjam gėriui. Turi būti atrasta pusiausvyra tarp individualizmu ir kolektyvizmu paremtų nuosavybės aiškinimų. Įstatymo valdžia turi saugoti privačią nuosavybę atižvelgdama ir į individo ir į bendruomenės teises. Čia svarbu pabrėžti, kad valdžia turi gerbti individo teises laikydamasi SUBSIDIARUMO principo ir išlaikyti SOLIDARUMĄ tarp žmonių, tačiau saugotis kolektyvizmo. Plėtodamas privačios nuosavybės sampratą popiežius Jonas Pauliaus II enciklikoje Centesimus Annus atkeipė dėmesį į nuosavybės formą vadinamą žmogiškuoju kapitalu. Jis rašo: ypač mūsų laikais tampa ne mažiau reikšminga už žemės nuosavybę: tai yra žinių, technikos ir sugebėjimų nuosavybė... šiandien lemiamas veiksnys vis labiau tampa pats žmogus, tai yra jo gabumai, išsimokslinimas, sugebėjimas dalyvauti darnioje organizacijoje, mokėjimas nujausti ir patenkinti kitų žmonių poreikius (CA 32). Dabartinė ekonomika yra paremta gėrybių mainų kultūra ir žmogaus laisve dalyvauti šiuose mainuose. Kuo labiau įtvirtinama nuosavybės apsauga, tuo didesnė motyvacija žmonėms kurti ir mainytis savo sukurto darbo vaisiais, todėl visuomenės išsivystymo lygis gali būti matuojamas ir pagal tai, kiek žmonių kurdami gėrybes joje gali jausti savininkais, o ne tik samdiniais.

Pasauliečiai

Dr. Andrius NAVICKAS

Iki II VATIKANO SUSIRINKIMO pasauliečiai Bažnyčioje buvo apibrėžiami, kaip tikintieji, kurie neturi kunigystės ar vienuolystės šventimų. Šis dvasininkų, vienuolių ir kitų tikinčiųjų suskirstymas labai prisidėjo prie institucinės Bažnyčios tapatinimo tik su dvasininkais ir vienuoliais, susiaurinto pasauliečių misijos suvokimą. Įsigalint vartotojiškam mentalitetui visuomenėje, pasauliečiai vis dažniau buvo suprantami ne kaip visateisiai Bažnyčios nariai, bet kaip dvasininkų luomo klientai. II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad pasauliečiai yra visateisiai Bažnyčios nariai, aprėpti jos slėpinio ir apdovanoti savitu pašaukimu, kurio tikslas – ypatingu būdu rūpintis laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievo valią, ieškoti Dievo karalystės.

Susirinkimo dokumente Lumen gentium pasauliečiai apibūdinami, kaip tikintieji, per krikštą sujungti su Kristumi ir įtraukti į Dievo tautą, savitu būdu tapę Kristaus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos tarnystės dalyviais, vykdantys krikščionių misiją Bažnyčioje ir pasaulyje savitu būdu. Tokią pasauliečių sampratą labiausiai išplėtojo popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime Christifidelis Laici, kuriame pabrėžė, kad Bažnyčioje egzistuoja tarnysčių įvairovė, bet misijos vienovė. Pasak šio popiežiaus, pasauliečiams tenka svarbi apaštalavimo misija ekonominėje, politinėje, kultūrinėje, švietimo srityse, kur jie turi daugiau galimybių vaisingai veikti nei kunigai ar vienuoliai.

Popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in terris 1963 m. tapo pirmąja, kurioje kreipiamasi ne tik į vyskupus, dvasininkus bei vienuolius, bet ir į visus geros valios žmones. Šis kreipinys, kuris vėliau buvo kartojamas ir kituose Bažnyčios dokumentuose, atskleidžia pasauliečių misijos ir vaidmens įsisąmoninimą.

Skurdas

Saulius MATULEVIČIUS

Skurdas – pagrindinių dalykų, reikalingų efektyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, trūkumas; žmogaus orumo pažeidimas. Skurdo sąvoka apima tokių elementų trūkumą, kaip maistas, apranga, išsilavinimas, medicininė priežiūra, pastogė, darbas. Kartu su skurdu ateina ir nesaugumas, bejėgiškumas, individų išskirimas, smurtas.

Garsus XVIII a. ekonomistas Adamas Smitas (Adam Smith) skurdą įvardijo kaip reikalingiausių daiktų, skirtų asmens gyvybei palaikyti stygių. XX a. pradžioje „skurdo“ apibrėžimas nedaug tepasikeitė. Tačiau XX a. septintajame dešimtmetyje atsirado nauja pagrindinių reikmių skurdo samprata. Šiose sampratoje pabrėžiamos, ne tiek individų ar šeimų reikmės, bet minimalios priemonės, reikalingos vietinei bendruomenei kaip visumai. Pagrindinėmis reikmėmis, išskiriamos: būtiniausi šeimos poreikiai (lėšos maistui, būstui, baldams, namų įrangai), pagrindinės paslaugos, teikiamos ir vartojamos bendruomenėje (geriamasis vanduo, sveikatos apsauga, sanitarija, švietimas), kultūrinės paslaugos, visuomeninis transportas.

Katalikų bažnyčia nuolatos ragina tikinčiuosius aktyviai kovoti su skurdu. Popiežius Paulius VI enciklikoje „Populorum Progressio” (1967 m.) priminė tikintiesiems, jog žemiškosios gėrybės yra suteiktos visiems žmonėms kaip Dievo malonė. Žmonės yra gėrybių valdytojai, bet ne savininkai. Todėl, kaip teigė Šv. Ambrozijus, suteikdamas ką nors vargšui darai ne dovaną, o grąžini tai, kas jam priklauso. Katalikų Bažnyčia nenuilstamai kovoja su skurdu, kadangi Jai rūpi, jog visi Dievo vaikai turėtų teisę ir galimybę į orų gyvenimą. Vienintelis kelias į kovą su skurdu yra meilė artimui. Ji remiasi Viešpaties Jėzaus įsakymu mylėti artimą kaip save patį (Mk. 12, 28–34) bei Apokaliptine vizija, kur Dievo sūnus primena, jog Jis yra kiekviename žmoguje ir „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt. 25, 31–46). Ir Iš to gimsta dėmėsys vargšams (pgl. Amerikos vyskupų laišką „Economic Justice for All“, (1986 m.)). Meilė artimui yra ne tik materialiųjų gėrybių dovanojimas (dalijimasis), bet ir geresnių gyvenimo sąlygų suteikimas, pradedant pagalba integruotis į visuomenę. Popiežius Paulius XXIII enciklikoje „Mater Et Magistra” (1961 m.) į skurdo problemą pažvelgė globaliai, kreipdamasis ne tik į atskyrus individus, bet ir į tautas, kaip vienetus, ragindamas turtingesnes tautas remti skurdesnes dėl žmogiškojo solidarumo.

Socialinis Bažnyčios mokymas

Vysk. Kęstutis KĖVALAS

Socialinis Bažnyčios mokymas (SBM) – tai katalikų Bažnyčios susistemintas mokymas apie žmogaus asmenį ir visuomenę. Jėzaus žodžiai Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16; 15) nuo pat Bažnyčios gyvavimo pradžios buvo suprasti ne tik kaip paraginimas skelbti Jėzaus mokymą žodžiu, bet ir įsipareigojimas gerinti žmogaus bei visuomenės gyvenimo sąlygas. Šis kvietimas tapo padrąsinimu neatidėliojant padėti vargšui ir kenčiančiam žmogui. Bažnyčios tėvai pirmaisiais krikščionybės amžiais įspėdavo visuomenę ir ją valdančiuosius apie neteisingumo apraiškas ragindami nenusisukti nuo vergų ir vargšų, įspėdavo nedalyvauti Dievo ir žmogaus ORUMĄ žeminančiose veiklose. Vėliau jų paraginimai įgavo sisteminio mokymo bruožų (pavyzdžiui, šv. Tomo Akviniečio veikalo Summa Theologica II dalis). Kaip savita bei savarankiška moralinės teologijos šaka SBM pradžią įgavo popiežiaus Leono XIII ENCIKLIKA Rerum Novarum (1891 m.). Šio dokumento naujovė – popiežius skiria ypatingą dėmesį socialinėms asmens ir visuomenės temoms. Enciklika tapo popiežiaus atsaku Karlo Markso komunizmo ideologijai, sprendusiai XIX a. darbininkų padėtį. Popiežiaus mintys buvo svari alternatyva Komunistų manifestui (1848 m.) ir stipriai prisidėjo gelbėjant Europą nuo prasidėjusios komunizmo ideologijos karšligės. Socialinių klausimų svarstymas remiantis evangeliniais principais bei teologine tradicija sudarė ir vėliau XX – XXI a. pasirodžiusių enciklikų turinį. Paprastai, tai yra Bažnyčios atsakas į konkrečias to laiko visuomenėje iškilusias socialines problemas, pabrėžiant žmogaus orumo ir visuomenės VYSTYMOSI būtinus principus. Per daugiau kaip šimtą metų SBM tradicijoje buvo išsamiai paaiškinti žmogaus kilnumo, pagarbos žmogaus gyvybei, dalyvavimo, neatlyginamumo, pagalbos VARGŠAMS, SOLIDARUMO, SUBSIDIARUMO, SOCIALINIO TEISINGUMO, kūrinijos globos ir BENDROJO GĖRIO principai. Šie principai nėra Bažnyčios užmojis periimti visuomenės valdymo atsakomybę, bet jais siekiama kantriai kreipti vystymąsi link labiau žmogaus kilnumą ir jo pašaukimą atitinkančios tikrovės, kuri gan stipriai daro įtaką žmogaus pasirinkimams. Jonas Paulius II pabrėžia, kad SBM pagrindinis tikslas – aiškinti tą tikrovę, tiriant kiek ji atitinka Evangelijos mokymo apie žmogų ir jo žemišką bei transcendentinį pašaukimą orientacijas ir kiek su jomis nesutampa; taigi jos tikslas yra orientuoti krikščioniškąjį elgesį. (SRS, nr. 41). Galiausiai SBM yra neatskiriama evangelizacijos dalis (CA 54), o jos išvados įgautos per daugelį amžių sukaupto patikimo apmąstymo, nes sugebėjimą suprasti žmogų Bažnyčia gauna iš Dievo (CA 55).

Socialinis teisingumas

Saulius MATULEVIČIUS

Socialinis teisingumas – vertybė, grindžiama pagarbos asmens orumui, lygybės ir solidarumo principais.

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, todėl visi žmonės yra apdovanoti tokia pat protinga siela, turi vienodą prigimtį ir vienodą kilmę. Taip pat visi yra atpirkti Kristaus auka, visi yra pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškoje laimėje, todėl visų orumas yra vienodas. Socialinis teisingumas gali būti pasiektas tik gerbiant prakilnų žmogaus orumą, o kartu ir iš orumo išplaukiančias teises. Žmogaus asmuo gerbiamas, kai pagerbiamas principas, jog kiekvienas privalo savo artimą laikyti „antruoju savimi”, pirmiausia atsižvelgdamas į jo gyvybės palaikymą ir priemones, reikalingas gyventi oriai. Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai patarnauti jam kaip artimui. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Nepaisant vienodos kilmės ir prigimties, visi žmonės yra labai skirtingi, nevienodai apdovanoti. Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad žmonės bendradarbiautu ir sąveikautu tarpusavyje pagal solidarumo principą ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasiškus, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie skatina ir kultūrų tarpusavio praturtinimą. Iš to išplaukia ir solidarumas. Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir panaudojimu kreipiant žvilgsnį į stokojančiuosius bei teisingu atlyginimu už darbą. Jo prielaida taip pat yra pastangos kurti teisingesnę visuomenės tvarką, kurioje būtų lengviau mažinti įtampas, o konfliktus spręsti derybomis.

Socialinio teisingumo principus gvildeno Antikos ir Renesanso mąstytojai: Sokratas, Tomas Akvinietis, Benediktas Spinoza (Benedict de Spinoza), Tomas Peinas (Thomas Paine). Vis dėlto, pačią „socialinio teisingumo“ sąvoką pirmą kartą 1840 m. pavartojo jėzuitų kunigas Luidžis Taparelis (Luigi Taparelli d’Azeglio). Tautų pavasario bei Pramonės perversmo metu sąvoka labai išplito. Nuo XX a. pradžios socialinis teisingumas tampa pagrindu tarptautinei teisei bei žmogaus teisių filosofijai. Katalikų bažnyčios katekizme socialiniam teisingumui skirta daug dėmesio.

Taika (lot. Pax; angl. Peace)

Dr. Andrius NAVICKAS

Jau Senajame Testamente atrandame svarbią shalom sąvoką, kuri reiškia ramybę, darbą, taiką. Kūrėjas yra shalom šaltinis, Jo meilė iš nebūties pašaukia grožiu ir išmintimi spindinčią būtį. Netvarkos, chaoso, taip pat ir karo šaltinis yra nuodėmė. Per nuodėmę į pasaulį įeina mirtis ir netvarka. Senajame Testamente shalom suvokiamas kaip atsivėtimas Dievo valiai, kuris dažnai reikalauja ne pasyvumo, bet aktyvaus dalyvavimo tame, kas žmogui skirta, taip pat ir kare prieš neteisybę, Dievo tvarkos suardymą.

Vienas iš autoritetingiausių Bažnyčios mąstytojų šv. Augustinas iš Hipono suformulavo taikos apibrėžimą, kuris išlieka svarbus iki šiol. Pasak Šv. Augustino, taika yra daugiau nei karo nebuvimas, tai – tvarkos harmonija (tranquillitas ordinis). Taika neįsivaizduojama be tiesos ir teisingumo. Nuodėmės sujauktame pasaulyje mes turime būti pasirengę meilės kovai už taikos atkūrimą ir puoselėjimą.

BAŽNYČIOS SOCIALINIAME MOKYME atskira taikos tema įsitvirtino gana vėlai, tik popiežiaus Jono XXIII enciklikoje Pacem in terris. Šis popiežius įvardijo keturias taikos atramas: tiesa, teisingumas, veikli meilė ir laisvė. Jis taip pat pabrėžė, kad pirmiausia taika turi išsiskleisti žmogaus viduje, tada jau galima kalbėti apie tarpasmeninių ir tarpvalstybinių santykių lygmenį. Popiežius glaudžiai susiejo taikos ir ŽMOGAUS TEISIŲ sąvokas, pabrėždamas, kad taika įmanoma tik visuomenėje, kur gerbiamas žmogaus ORUMAS ir laisvė.

Enciklika Pacem in terris išlieka svarbiausių Bažnyčios dokumentu taikos tema iki mūsų dienų.

Vatikano II Susirinkimas

Mons. Žydrūnas VABUOLAS

Vatikano Susirinkimas – tai 21-asis ir gausiausias istorijoje Visuotinis Romos Katalikų Bažnyčios Susirinkimas, sušauktas popiežiaus Jono XXIII ir vykęs Vatikane 1962–1965 m. keturiomis maždaug dviejų mėnesių trukmės sesijomis, kuriose dalyvavo per 2000 vyskupų. Popiežiaus Jono XXIII Susirinkimui iškeltas tikslas – adžiornamento [it. adjornamento – pritaikymas dabarties metui], pagal kurio dvasią Susirinkimas turėjo išreikšti Bažnyčios mokymą apie save ir pasaulį bei atnaujinti jos veikimą. Susirinkimas buvo ypatingas ir tuo, kad jame stebėtojų teisėmis dalyvavo kitų krikščionių bendrijų bei religijų atstovai. Susirinkimas paskelbė 16 dokumentų (4 konstitucijos, 9 dekretai, 3 deklaracijos), kuriuose aptariama Bažnyčios esmė, vidinė sandara ir veikla, jos misija perduodant ir aiškinant Apreiškimą, jos santykiai su kitomis krikščionių bendruomenėmis, nekrikščionių religijomis bei pasauliu. Matomiausias Susirinkimo vaisius buvo liturgijos reforma: apeigų supaprastinimas, nacionalinių kalbų įvedimas, švenčiant šv. Mišias ir kitus sakramentus. Susirinkimo pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes yra vienas iš Socialinio Bažnyčios Mokymo dokumentų.

Iki šio Susirinkimo būta kitų 20 Visuotinių Susirinkimų 325 – 1870 m. Pirmieji 8 Susirinkimai, įvykę iki skilimo tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, pripažįstami ir ortodoksų Bažnyčių. Visuotiniai Susirinkimai buvo šaukiami iš pradžių imperatorių, vėliau popiežių spręsti įvairiems klausimams, kurių pagrindiniai: autentiško tikėjimo tiesų paskelbimas, kova su erezijomis ir Bažnyčios vienybės siekis, Bažnyčios gyvenimo, liturgijos ir vidinės tvarkos normų patvirtinimas. Susirinkimai yra aukščiausia Bažnyčios Magisteriumo forma.

Žmogaus teisės

Dr. Andrius NAVICKAS

Katalikų Bažnyčios požiūriu, šios teisės nėra abstrakcija, kurią galima pripildyti bet kokio turinio, priklausančio nuo politinių madų, bet veikiau priminimas, kad mes gyvename ne įracionaliame beprasmiame pasaulyje, bet egzistuoja universalus moralinis įstatymas, įrašytas kiekvieno žmogaus širdyje, kad jau pats buvimas žmogumi teisėtai reikalauja tam tikros asmeninės sklaidos laisvės, kuri yra pirmesnė prieš bet kurią pozityvią teisę ir pastaroji privalo jos paisyti. Žmogaus teisių sąvoka buvo įvesta tik XVIII amžiaus pabaigoje, jos vartosena viešojoje erdvėje pirmiausia siektina su Prancūzijos Revoliucijos metu paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Svarbu atkreipti dėmesį tiek į šios sąvokos genezę, tiek į jos prasminius pokyčius. Žmogaus teisių sąvoka yra kelių svarbių transformacijų, kurios vyksta prigimtinio įstatymo tradicijoje, pradėjusioje formuotis dar Senovės Graikijoje, o išbaigtą pavidalą įgavusios krikščioniškais Viduramžiais. XIV amžiuje įvesta prigimtinių teisių sąvoka XVII amžiuje pradėta traktuoti individualistiškai, ji pradedama suprasti kaip individo teisėti reikalavimai kitiems ir atsiejama nuo pilietinių prievolių ar vidinės dorovinės logikos. Apšvietos epochoje, siekiant „apvalyti“ politinę filosofiją nuo „prigimties“ sąvokos, prigimtinės teisės pervadinamos žmogaus teisėmis.

Tiek Apšvietos mąstytojai, tiek Prancūzijos Revoliucijos ideologai žmogaus teisių sąvoką grindė žmogaus, kaip visiškai autonomiškos monados, savarankiškai kuriančios savo likimą norimu būdu, samprata ir kovojo prieš universalios moralinės tvarkos, tarnaujančios kiekvienos teisingumo siekiančios politinės bendruomenės pamatu idėją. Tad nenuostabu, kad tiek XIX amžiuje, tiek pirmojoje XX amžiaus pusėje Katalikų Bažnyčia vengė žmogaus teisių sąvokos, kaip pavojingos ar net nukreiptos prieš krikščionišką mokymą.

Tiesa, jau socialinėje enciklikoke Rerum Novarum (Naujieji dalykai) popiežius Leonas XIII, kalbėdamas apie privačią nuosavybę, teigia, kad ji yra šventa ir prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Tiesa, šiame dokumente “žmogaus teisių” sąvokos neatrasime. Pirmasis Bažnyčios dokumentas, kuriame minima ir apmąstoma ši sąvoka – tai popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in Terris (Taika žemėje), o ryžtingiausiai ir plačiausiai apie „žmogaus teises“ prabilo popiežius Jonas Paulius II, kuris buvo įsitikinęs, kad labai svarbu plėtoti krikščionišką šios sąvokos interpretaciją.

Šios interpretacijos esmė – individualistinio jos pamato pakeitimas personalistiniu. Pasak jos, žmogaus laisvė turi savo vidinę logiką, ji yra struktūruojama tiesos, realizuojama, plėtojant prigimtyje įaustus talentus ir tikslingumą. Atplėšta nuo tiesos laisvė degraduoja, o politiniame gyvenime tampa galingųjų kaprizu. Pasak Jono Pauliaus II, “žmogaus teisių” sąvoka turi atskleisti, kokios sąlygos yra būtinos mūsų žmogiškumui išsiskleisti. Šis žmogiškumas neatsiejamas tiek nuo laisvės, tiek nuo savosios prigimties pripažinimo, jis mūsų neužsklendžia nuo kitų, bet leidžia mums būti su kitais, išskleidžiant bendruomeninę kiekvieno asmens dimensiją.

Nors „žmogaus teisių“ sąvoka yra tapusi integralia Bažnyčios socialinio mokymo dalimi, tačiau dera prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II perspėjimą, išsakytą enciklikoje Evanglium Vitae (Gyvybės Evangelija): „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teisių“ – teisių, kurias turi kiekvienas žmogus, ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ir valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinamu prieštaringumu. Viena vertus, įvairios žmogaus teisių deklaracijos ir daugybė jų įkvėptų iniciatyvų rodo, jog globaliniu lygmeniu didėja moralinis jautrumas, gyviau pripažįstama kiekvieno žmogaus vertė ir orumas, nepriklausomai nuo rasės, tautybės ar tikybos, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties. Antra vertus, šiems kilniems pareiškimams, deja, prieštarauja tragiškas išsižadėjimas tikrovėje. Šis neigimas kelia tuo didesnį susirūpinimą, net pasipiktinimą, nes jis atsiranda kaip tik toje visuomenėje, kuri laiko žmonių teisių įtvirtinimą bei gynimą pagrindiniu tikslu ir tuo didžiuojasi.“

Taigi, „žmogaus teisių“ sąvokos tikslingumas ar destruktyvumas yra neatsiejamas nuo jos interpretacijos ir asmens sampratos, kuria ji remiasi.

Žmogiškoji ekologija

Saulius MATULEVIČIUS

Žmogiškoji ekologija – mokslo šaka, tirianti žmogaus ir aplinkos sąveiką. Tyrėjų nuomone, pilną žmogaus vaizdą galima išgauti tik tiriant jį jo aplinkos kontekste. Biologinis požiūris atskleidžia tik dalį vaizdo, todėl šis mokslas glaudžiai siejasi su geologija, geografija, mikrobiologija, botanika, zoologija, genetika, sistematika, antropologija, psichologija, etnologija, sociologija, politika ir kt.

Terminas „žmogiškoji ekologija“ pirmą kartą buvo pavartotas Elenos Svalou Ričards (Ellen Swallow Richards) veikale „ Sanitation in Daily Life“, 1907 m. Į mokslinę apyvartą terminą įvedė Robertas Ezra Parkas (Robert Ezra Park) ir Ernestas Vatsonas Burgesas (Ernest Watson Burgess) 1921 m. knygoje „Introduction to the Science of Sociology“. Kartu su Roderiku Dankanu Makenziu (Roderick Duncan McKenzie) nubrėžė aiškią ribą tarp žmogiškosios ekologijos ir ekologijos bendrąja prasme, taip suformuodami Čikagiškąją mokyklą.

Popiežius Benedijktas XVI, remdamasis savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II įdirbiu šioje srityje, ekologijos ir aplinkosaugos sampratas įtvirtino socialiniame Bažnyčios mokyme. Abu popiežiai tvirtai pabrėžia, jog tikroji ekologija negalima be žmogaus asmens ekologijos arba “žmogiškosios ekologijos”. Praplesdama ekologijos sampratą Katalikų Bažnyčia pastebi, jog aplinkosauginės problemos ir (žmogiškosios) aplinkos niokojimas iš tiesų kyla iš kur kas gilesnės dimensijos nei ekonominė ar politinė visuomenės sąranga. Tai susiję su socialinėmis struktūromis, kuriose gyvename. Šios struktūros gali arba padėti arba kliudyti gyventi tiesoje ir visų pirma tiesoje apie žmogaus gyvybę ir jos vertę. Pasak Bažnyčios socialinio mokymo, tikroji ekologija negalima be “žmogiškosios ekologijos” dėmens, kuriame žmogaus gyvybė vertinama ir saugoma kaip pirminė ir svarbiausia žmogiškosios aplinkos dalis (plg. Centesimus Annus 38). Pamatini ir patį svarbiausią žmogiškosios ekologijos struktūros elementą sudaro šeima, kurioje žmogus įgauna pirmąsias žinias apie tiesą ir žemiškąsias gerybes, taip pat išmoksta mylėti ir būti mylimas, susiformuoja kaip asmenybė (Centesimus Annus, 39).

Krikščioniškoje kultūroje Dievo kūriniai, supantys žmones, yra traktuojami kaip Dievo dovana. Todėl juos reikia prižiūrėti ir saugoti su dėkingumo jausmu Viešpačiui. Apie santykį tarp gamtos ir žmogaus byloja Benediktinų ir Pranciškonų dvasingumas, puoselėjantis pagarbą kiekvienam pasaulį supančiam reiškiniui. Pats Bažnyčios Mokymas pasisako už žmogaus pareigą išsaugoti darnią ir sveiką aplinką visiems. Žmonija šiandien sėkmingai pasiekdama mokslinių laimėjimų, turi suvokti aplinką esant namais ir ištekliais visiems žmonėms, todėl turinti ir galinti techniškai taip pat sėkmingai pašalinti teršimo priežastis ir garantuoti vienodas higienos ir sveikatos sąlygas tiek mažoms tiek didžiulėms šiandienos ir ateities žmonių populiacijoms.

Bažnyčios socialinio mokymo terminų žodynas (nebaigtas)

Apaštališkasis paraginimas

Autentiškas vystymasis

Bažnyčios socialinio mokymo sąvadas

Dėmesys vargšams

Dovanojimo kultūra

Enciklika

Evangelizacija

Globalizacija

Išlaisvinimo teologija

Katalikų Bažnyčios Katekizmas

Labdara

Laiko ženklai

Magisteriumas

– Ekstraordinarinis Bažnyčios Magisteriumas

– Ordinarinis Bažnyčios Magisteriumas

Meilė tiesoje

Migracija

Nuodėmės struktūros

Nuosavybė

Pasauliečiai

Skurdas

Socialinis Bažnyčios mokymas

Socialinis teisingumas

Taika (lot. Pax; angl. Peace)

Vatikano II Susirinkimas

Žmogaus teisės

Žmogiškoji ekologija

Bažnyčios socialinio mokymo terminų žodynas
(nebaigtas)